Seniai čia buvau, rašiau. Kažkoks bardakas mano gyvenime apsigyveno, ir išvyt nepavyko dar.
Laukiu švenčių, šiltų, kvapnių, gražių, džiuginančių spalvomis ir geromis emocijomis. Kad dar būtų sniego, būtų tobula-kai nusprendi jau eit miegoti, praskleidi užuolaidas ir pamatai, kad sninga, dideliais dideliais kasniais, kurie taip lėtai ir elegantiškai leidžiasi, kartais pasisukioja ir dingsta iš matomumo, vat taip vat užmigti yra taip malonu ir reta. Geriausias vaizdas:)

Nepaisant visų užgriuvusių darbų, galvojų kada ką kepti, kokia miela smulkmena ką pradžiuginti. Juk nesvarbiausia kiek išleisime tai smulkmenai, svarbiausia ką norime ja pasakyti, ką ji reikš gavusiam, ir ar tam žmogui ji patiks...

Dar visa savaitė liko kovoti su mokslais, ir tos bemiegės protingos naktys neturi žavesio jau. Taip, panaktinėti, tikslingai ar ne, karts nuo karto mėgstu, bet dabar nebeįdomu, per daug, bet nieko mokslo naktis praskiesiu įdomesne veikla, kuri prikvėpins visus namus ir įsigers visur.
Truksta sniego, nors trupučio balkšvumo lauke. Na sniegą galima rasti, tik reikia susižinoti kuriame jis Vilniaus mikrorajone ir ten nuvykti pasidžiaugti žiema. Dar taip nedariau, bet kyla nemažas noras.

Manyje vėl prabudo kavos maniakė. Bet saiką turiu. Geriu kavą, kad neužmigti, geriu kavą, nes skanu. Viskas, reikia galu gale perskaityti knygą, skanią ir kvapnią "The chocolate and coffee bible". Jau kokį pusmetį tūno ji pas mane ir tik kartkartėm ją pavartau, pavarvinu seilę žiūrėdamą į skanėstų nuotraukas. Tik bus laisviau su laiku pradėsiu ją skaityti nuo pradžių, apie kavą, šokoladas vėliau, nors ir jį labai mėgstų, kartoką 85proc...mmm vėl noriu kavos ir šokolado:)
Bandysiu skaitydama knygą trumpai aprašyti kiekvieną skyrių, pasidalinsiu informacija, gal kam dar be manęs ji bus įdomi.

Dar noriu išmokti rašyti. Parašyti, kažką paprasto, bet mielo. Atsikratyti problemos-nemoku, sunku išreikšti savo mintis, jausmus aiškiais žodžiais, suprantamais ir kitiems. Šitas blog'as bus bandymo terpė, gal tobulėsiu.
Dar noriu išmokti piešti. Kažkiek moku, mokėjau, bet nebeišeina. Ir turiu paprastą knygą, kurios pagalba galėčiau palavinti savo piešimo įgūdžius. Seniai bepiešiau, o kai piešiau, piešiau sau, nors kabinau ant kambario sienų tas terliones. Nesiginčiju, jos prastos, bet man patikdavo į jas žiūrėti.
O dar dar noriu išmokti įtalšų ir kokią nors šiaurės Europos kalbą..įtalų pamokų įrašus net turiu kompiuteryje, liko tik pradėti mokytis.
Daug noriu, daug nedarau. Turiu per daug laiko ir ji iššvaistau betiksliai. Išmoksiu geriau planuoti laiką.

Tikiu, kad bus dar gerų dienų.

Gerų sapnų

Just lost

Ir vėl ir vėl ir vėl ta egzistencinė kančia, savo gyvenimo nesupratimas, nežinojimas kur eiti, kur ne, ką daryti, ko ištikrųjų siekti, pogalais ko iš tikro noriu!!!AAA..nebegaliu, taip įklimpau į visą šita egzistencialistinį liūną, kad nebežinau kaip išsiropšti. Tiesiog nebežinau, o gal nesuprantu, kas man, kokio gyvenimo noriu.
Tos studijos, jos man įdomios maža dalimi tiktai. Norėčiau ką kitą studijuoti, bet jau liko nebedaug, ir baigsiu, ir turėsiu diplomą, ir kurio panaudoti nežinau ar pavyks, neaišku kodėl ar, kad būsiu prasta specialistė ar kad net nenorėsiu. Na nieko turėsiu diplomą, gal tada jau galėsiu daryti ką noriu, pastudijuoti tai kas bus tikrai įdomu. Tikiuosi. O dabar per likusius pusantrų metų reik gerai pasiruošt diplomo gavimui ir gal sugalvot, kaip įgytas žinias panaudoti, pritaikyti sau įdomiose srityse. A jo ir rast darbą, bet čia kuo greičiau noriu, nebenoriu būt priklausoma nuo tėvų. Noriu savarankiškumo tik
Naktis, man vėl nemiga, sėdžiu sukryžiavus kojas lovoj, su kompiuteriu ir nepaisant kokią muziką groją winamp'as nervingai patirtinu kojas......
Ir vėl pažadai, kad viskas pradėsiu naujai gyventi, kad darysiu be visa ko ir tiaikas man patinka, įdomu, dar sugebėsiu gerai pasimokyti, gerai atrodyti ir išmokti dar naujų dalykų
Na ka prirašiau tiek ir išliejau arbatą lovoj..

Labanakt

Obuolių sūris: Trilogija. Dalis II-maišyti ir maišyti

Na vat atėjo atrasis sūrio gaminimo etapas, reiklaujantis daugiausiai fizinių jėgų.

Kadangi buvau prigasdinta tiek mamos, močiutės, tiek ir interneto, kad verdant sūrį jis labai pokši ir taškosi, tai arčiausiai puodui esančia ne plytelėmis klotą teritoriją apklijavau, kad ne tektų poto gremžti dažų. Bet buvo viskas kitaip. Vos papokšėjo, ir vos keli lašiukai nusėdo ant plytelių, niekur ten kur buvau uždengus:)
Taigi, perkošiau obuolius, ir skystį supyliau į puodą ir pastačiau virti, ant maksimalios ugnies. Reikėjo nuvirinti kažkur pusę skysčio, bet aš nuvirinau daugiau, tiesiog nelabai prisiminiau kiek buvo pradinio skysčio:). Virinant skystį dar galima kažką nuveikti, aš pradėjau skaityti "Meistrą ir Margaritą".
Tada dydžiąją dalį obuolių supyliau į puodą su likusiu skysčiu. Palikau apie trečdalį obuolių ateičiai:), gal mažiau, bet pakako. O vat tada ir prasideda pats smagumas:). Obuolius viriname ant maksimalaus karščio. Duodame apšilti obuoliams ir pradedame juos po truputi maišyti.Laukiame kada jie pradeda minkštėti, glebti. Reikia visą laiką vis pamaišyti juos, kad nesviltų. Po kurio laiko masė pradeda palengva tamsėti. Jei dažnai maišysite, tada ta masė nekunkuliuos ir nesitaškys. Nors šitas procesas ilgas, bet aprašymas trumpas. Tiesiog viriname, viriname, maišome, maišome ir t.t. Vat kai jau suverda obuoliai, lieka maži gabaliukai, masė pastebimai tampa tamsesnė, ir tūris sumažėja tai jau trupti priartėta prie pabaigos. Toliau vis intensyviau maišome. Ir tai darome tol kol masė tampa labai tiršta, sunkiau maišoma, ir šaukštu perbraukus ji vos vos grįžta į vietą, bei pasidaro tamsiai rudos spalvos(pas mane išėjo tamsiai ruda spalva, bet prisiminiau močiutės sūrį, kuris budavo labai tamsus, rudos tamsumas link juodo atspalvio, šešėlio spalvos). Nepamirštame maišyti, nes gali lengvai prisvilti(iš didelio puodo obuolių liko kažkur tik trečdalis). Tada suberiame likusius obuolius ir dar maišydami paverdame kurį laiką, aš viriau kol naujai įdėti obuoliai nesušilo ir neapvirė.
Prieš visą tai iš kepimo plėvelės padariau surmaišius, tiesiog plėvelę sukarpiau kvadratais, juos perkirpau per pusę ir persiuvau siuvimo mašina.
Galu gale. Gautą masę šaukštais sudėjau į pasidarytus surmaišiukus, kurių smailų kampą užlenkiau prieš pildama masę, o pripilus viršų tiesiog užsukau, ir gražiai sudėjau į kepimo skardą, dar šiek tiek lengvai paspaudžiau, kad būtų plokštesni ir vėliau greičiau džiūtų. Išėjo 11 įvairaus dydžio sūrių. Palikau juos ramybėje kažkur dviems dienoms. Poto išimsiu iš tos plėvelės.

Trumpai sakant, tai yra tiesiog daug laiko užimantis procesas, reikia būti tinkamai nusiteikus tiek laiko maišyti. Geriausia, kad verdant dar šalia būtų kas nors, nes prireikus aplankyti nykštukus, bus kam palikti puodą, beto masę krečiant į surmaišius pagalba praverčia. Jei yra tekę virti obuolių marmeladą, tai procesas turėtų būti gana aiškus, nes obuolių sūris tai labai pervirtas marmeladas:)

Man visam šitam procesui prireikė 6valandų, bet čia su viskuom:virimu, sukrėti į surmaišius bei virtuvės tvarkymu.

Gražios nakties

Obuolių sūris: Trilogija. Dalis I-pradžių pradžia

Taigi, šeštadienio naktį, hm ne, tai jau buvo ką tik prasidėjęs sekmadienis, ir staiga, iš niekur nieko prisiminiau obuolių sūrį, kurį darydavo mano močiutė. Ir jau buvo aišku kaip panaudosiu iš kaimo parvežtus obuolius. Sekmadienį pasidalinau šia savo idėja ir buvau šiek tiek nesuprasta, nes sūrio gaminimas kaip ir nėra sunkus, bet ir nelengvas, kam prasidėti. Tą aš žinojau, nes naktį prisiskaičiau apie obuolių sūrio gaminimą ir supratau kur įsivėliau:).

Taigi, šiandien vakare atsirinkau obuolius sūriui, kitus žieminius palikau žiemai. Prisirinko beveik 9kg:). Dar prireikė juos išplauti. O tada prasidėjo pirmasis rimtas darbas-reikėjo iš obuolių pašalinti sėklas, išpjauti blogas obuolio dalis ir juos susmulkinti, ir svoris sumažėjo, o tam prireikė 2valandų. Smulkių gabaliukų nedariau. Naiviai tikėjausi, kad visa tai tilps į vieną didelį dubenį, bet buvo taip, kad teko pasinaudoti dar vienu dubeniu. Tada visus obuolius užpyliau 1,5kg cukraus ir išmaišiau. Dabar visa tai paliksiu savo kambaryje iki trečiadienio, kad išsiskirtų pakankamai skysčio, visą tą laiką kartkartėm pamaišysiu obuolius. Jau dabar pradėjo kvepėti obuoliais:)Man patinka gaminti, ir ne šiaip gaminti, bet daryti tai, ką galima nusipirkti parduotuvėje, bet juk namie daryta yra skaniau, geriau, žinai kokie produktai naudoti, ir juk namie į patiekalą įdedama meilės, rūpesčio, gerų emocijų, to nenusipirksi. Todėl jogurtą, ricottą, granolą, net kartais duonos gaminius gaminu pati. Ir tai nevargina, tai malonu.

Gerų sapnų

Filmai filmai filmai

Ką daro normalūs žmonės pražiūrėję filmus visą naktį? Jie dieną atsimiega
Ką darau aš po filmų nakties? Pamiegu kelias valandas ir toliau gyvenu
Vakar buvo smagus renginukas, Scanoramos kino festivalio filmų naktis. Ir visą naktį, 23-7.20, rodė trumpametražius filmus. Jau antri metai kai lankausi tokiose filmų naktyse. Man patinka, smagu ne namų aplinkoje pernakt filmus žiūrėt.
Žmonių susirinko šiemet šiek tiek daugiau nei praeitais. O kokie įspūdžiai? Buvo tikrai įdomių, vertų dėmesio filmukų, linksmų, kurie priverčia juoktis, tiek iš siužeto, tiek tiesiog iš ėsmės filmuko, jo plastelininių veikėjų. Na trumpametražius žiūrėti 8val. sunkoka, sunkiau nei pilnos trukmės filmus, nes reikia stebėti įdėmiau, viskas greit prasideda, greit baigiasi. Nors nevisada. Buvo tokių kūrinių, kūrių tiesiog nesupratau, jie pasirodė nuobodūs, net tuštoki, per daug giliai užkapstitom mintim, moralais, o gal tiesiog be jų? Nes 5min, spėju, kad 5, neskaičiavau, stebėti įvairiais matymo kampais nufilmuotus vaikiškus manikenus vitrijoje yra per daug, sunku. Nesiginčiju, gal aš nepakankamai išprusus ir nesuprantu to, bet mielai norėčiau, kad kas paaiškintų.
O sumasumarum, tai man patiko, pati idėja, filmai geri, įdomus,nors ir ne visi, tokiai kaip aš pats tas. Žinau, kad esant galimybei eisiu dar į tokį renginį, kaip tik gruodi artėja prancūzų trumpametražio kino naktis:)

Mmmm o pats rytas poto, kai pasivaikščiojau senamiesčiu, tokiu tyliu, ramiu, alsuojančiu lengva drėgme ir snauduliu. Sutikau tik kelis žmones, kurie vedžiojo savo šunis, ir kiemsargį. Norėjosi kažko dar, šiltos, skanios kavos, bet praėjus kelias geras vietas, atradau, kad jos dar neveikė, ir nebuvo man skuba su ta kava, tiesiog atrodė, kad kava dabar būtų gražu, bet nebūtina. Įsijautusi dar pakaukšėjau kelias stoteles link namų, ir likus kelioms stotelėms įsėdau į troleibusą.

Ar pamačius tiek filmų man to pakako ilgam? Ne.
Ką tik baigiau žiūrėti "Julie and Julia" filmą. Filmas apie amerikietę Julia Child, išleidusią prancūzų kulinarijos knygą, pritaikyta amerikiečiams, kurie neturi vyrėjų ir tarnų. Veiksmo pradžia yra 1949m. Kita filmo herojė Julie, paprasta blokinio ofiso darbuotoja, bandžiusi tapti rašytoja, mokanti gaminti, ir nusprendusi rašyti blog'ą apie tai kaip per metus laiko, 365 dienas, pagaminti 524 receptus, veiksmo pradžia 2002m. Viso filmo metu matome dvi istorijas, Julia'ijos ir Julie's, jų gyvenimą, aplinką ir žinomą gaminimą. Tikėjausi skanesnio filmo(man būna ir skanūs filmai, maisto tematika, kur ne tik rodoma, bet ir gaminamas maistas, skanus, gardus. Nemoku padoriai paaiškinti šio savo termino, bet kadanors pavyks), bet filmas nenuvylė. Patiko parodytas žmogaus ir maisto santykis, kad gaminti mokytis, iš išvis mokytis, nevėlu, ir kad ištobulėti tikrai galima. Na taip, tai žinojau, bet gražiai parodė jie tą. Filmas dar labiau sudomino mane prancūzu virtuve. Jau ir taip buvau susidomėjusi ja, ypač po sėkmingų naminių croissant(prancūziškų/sviestinių ragelių). O dabar pasidarė labai įdomu susirasti vieno mėsos patiekalo troškinio receptą, ne kartą gaminta filme, tik reikia gerai pavadinimą suprasti. Žiūrint "Julie and Julia" pamatysite ne tik gyvenimo, bet ir nemažai gražaus, įdomaus maisto, kuris matosi, kad yra gardus, ir jau norisi paragauti. Čia oficialus filmo trailer'is.

Iš nugirsto pokalbio scanoramoje:
-Kodėl mes negalim kaip normalūs žmonės?
-Nes mes nenormalūs.

Gero vakaro

Sviestinukai ir pirmas sniegas

Gražu šiandien, balta, minkšta
Smagu buvo prabusti ir už lango pamatyti, kad viskas balta.
Diena buvo pilna planų, kurių ne visi buvo įvykdyti, bet skaniausias darbų sąrašo punktas žinoma įvykdytas-sviestiniai sausainiai.
O kaip sniegu džiaugiasi mano šuo, mat pirmasis jo sniegas. Tai vis tą sniegą ragauja, uosto, tyrinėja, laksto ir džiaugiasi, beveik kaip mažas vaikas:). Padūkom su juo lauke per pietus. Net kelis kartus buvo išleistas į balkoną pasiganyti:).
Svetainėj atitraukiau užuolaidas, kad besisukiodama kambary galėčiau matyti sniegą, kaip snaigės lengvai ir lėtai tupiasi ant žemės, arba įsisuka į sūkurius. Net dabar sėdžiu prie pat lango ir žiūriu kaip sninga ir kaip tirpsta sniegas.

Sviestiniai sausainiai
Recepto šaltinis "Nuo iki virtuvė"(09/11)

120g sviesto
100g miltinio cukraus
2 tryniai
50g grietinės
350g miltų
žiupsnelis druskos
Miltų, cukraus pabarstymui

Sviestą sumaišyti su milteliniu cukrumi, aš dėjau šiek tiek mažiau nei reikia, po vieną įmušti trynius. Išmaišyti. Sudėti grietinę, sumaišytą su druska. Suberti miltus ir labai greitai užminkyti tešlą. Suvynioti į maistinę plėvelę ir padėti į šaldytuvą mažiausiai 30min. Po to išimti, tešlą iškočioti 0,5cm storio lakštais. Pabarstyti cukrumi,aš dar pabarsčiau aguonų, lengvai jį prispausti ir išspausti formeles. Kepti 200 temperatūroje 12-15min.
Iš vienos dozės išeina didelė skarda gelsvučių, skanučių sviestinukų(nuoraukoje ne visa porcija, kažkas tarp trečdalio ir pusės), prie kurių labai dera koks karštas gėrimas:arbata, kakava, kava. Verta bent pabandyti juos padaryti, nesunku ir tikrai skanu. Mama sako, kad tokio pat skonio kaip sovietų laikais buvo:), tik švelnesni. Ir tikrai, skaniai tirpsta burnoje, lengvai saldūs. Pats tas tokiam pirmąjam sniegui už lango, nostalgiškai žiemai. O kaip skaniai pakvimpa namai ir net laiptinė

Skanaus ir gero vakaro

Ech, greit šventės

Kodėl per kelias akimirkas nuotaika iš geros, nusiteikusios kažkam kulinariniui gali pavirsti niūra, liūdna, be jokio noro gaminti ką nors?

Bet vistiek šiandien vėl prisiminiau kalėdas, pagalvojau apie ruošą joms. Sakysite per anksti? Neee, neperanksti yra pagalvoti apie būsimus kepinius, po galais kepu juos kasmet, net nėr ką galvot:), dėžutes, maišiukus jiems. Ech kaip bus gera gruodžio pradžiai prikepti krūvą imbierinukų, grybukų:). Ansktoka kepti? Nea, juk tiek imbierinukai, tiek grybukai pagulėję tampa tik skanesni, gardesni, prieskoniai, skoniai įsigeria ir būna pasakiškai skanu, kaip laukiu;)

Tas nuovargis, maudžiančios kojos, paryčiai kai baigiu kepti, tada nors ir nuvargus vis tiek jaučiuosi nuostabiai, butas prisigėręs kvapų, pagalvoju kaip tuos skanumynus dalinsiu artimiausiems žmonėms:)
Jau jaučiu tą kvapą, tylią naktį, mielą filmą kaip foną ir šilumą

O dabar arbatos:)